Diskutuojant bet kokia tema Lietuvoje labai dažnai vietoj diskusijos „kaip galėtume tai pagerinti“ gauname niūrų pokalbį „kaip viskas blogai aplinkui“ Ar yra būdas tai pakeisti? Ypač kai kalbame apie sprinto retrospektyvą, komandos susitikimą, kuris skirtas nuspręsti ką ir kaip galime patobulinti savo darbe.
Peržiūrėjęs seno gero bičiulio Jeffery Campbell trumpą vaizdo įrašą (žr. žemiau) nušvitau. Jis pateikė labai aiškų ir paprastą receptą, kuris tinka tiek retrospektyvų, tiek bet kokiam kitam susirinkimui.
(Paveiksliukas iš: http://www.meetbethallen.com/wp-content/uploads/2010/11/complaining.jpg)
Skundai „prie kavos“
Jeff teigia, kad labai dažnai mūsų susirinkimai yra tokio pačio stiliaus kaip ir „pabėdavojimas“ su kolega prie kavos aparato. Tokie pokalbiai turi tris esmines savybes:
Skundžiamės apie viską, kas yra blogai mūsų organizacijoje. Pradedame nuo to, jog „ir vėl“ sulūžo serveris, o baigiame skundais koks keistas kvapas yra virtuvėlės šaldytuve. :)
Be abejo, tai yra kažkieno kito kaltė. Jei tai būtų mūsų kaltė, juk jau būtume sutvarkę, teisingai? :)
Na, ir kadangi pasiskundėme apie viską, ir tai yra kažkieno kaltė, tad grįžtame prie darbų. Tai reiškia, niekas nesikeičia. :(
Labai gaila, bet kartais, mūsų retrospektyvos pavirsta būtent į tokio tipo susirinkimus. Be abejo, tikėtis iš tokių susirinkimų kažko naudingo, ar kad žmonės juos mėgs, norės vėl ateiti ir kažką tobulinti, beviltiška.
Efektyvus susirinkimas
Kaip turbūt galime spėti, geras (retrospektyvos) susirinkimas, turi būti visiškai priešingas:
Mes kalbame apie vieną (svarbiausią) problemą. Arba daugiausiai dvi arba tris. To priežastys yra kelios.
Pirma, jei mes kalbame apie labai daug problemų, tai tikriausiai nei vienos jų nespėsime išnagrinėti iki galo ir priimti sprendimų. Taigi nebus progreso.
Antra, kai išspręsime svarbiausią problemą, gali būti kad antra ar/ir trečia svarbiausia problema, jau nebebus svarbiausia. Galbūt sprendžiant pirmąją problemą situacija pasikeitė ir kitos problemos tapo svarbesnės.
Visada kalbame kaip mes galime išspręsti problemą. Kad ir kokia atrodytu „ne mūsų“ problema, mes visada galime padaryti bent jau šiuos žingsnius:
Pirma, kartais mes patys iš tikrųjų galime išspręsti problemą. Tai nėra dažniausias variantas, nes jei patys būtume galėję ją išspręsti, tikriausiai jau išspręsti problemą būtume ją išsprendę, taip?
Antra, mes galime surasti būdų kaip minimizuoti problemos poveikį mums, kad ji mums kuo mažiau trukdytų.
Ir trečia, mes visada visada, nepriklausomai nuo situacijos, galime informuoti kitus apie problemą. Mes labai dažnai darome neteisingą prielaidą, kad žmonės žino apie problemas. Dažniausiai tai nėra tiesa. Tiek jūsų kolegos, tiek jūsų vadovai, yra užimti kitais darbais, ir juos informuoti apie tai kas jums trukdo ir kas galėtų būti vienaip ar kitaip išspręsta, tiesiog būtina.
Sugalvojame konkrečius žingsnius, kuriuos atlikę, galėtume išspręsti problemą. Svarbiausiai nepasiduoti pagundai ir pasikliauti tik abstrakčiais terminais: „mes darysime šito mažiau“. Žingsniai turi būti konkretūs – kiek mažiau, kada tiksliai, kas padės prisiminti, jog tai tikrai padarėme?
Man šis Jeff‘o pateiktas trumpas ir aiškus palyginimas, padėjo susivokti, kada mano retrospektyvos (ir diskusijos) baigdavosi naudingu rezultatu, o kada aš pasidaviau kalbėti apie daug problemų, kad kiti dėl jų kalti ir, jog niekas dėl to nepasikeis. Stengiuosi to daugiau nedaryti.
O jūs? Ar esate taikę šiuos žingsnius savo retrospektyvose? Pasidalinkite patirtimi komentaruose.
Jeff Campbell vaizdo klipą galite pažiūrėti čia (anglų kalba):
Comments